Penki patarimai tėvams:

1. Nesistenkite būti tobuli tėvai - vaikams tokių nereikia. Jiems reikia mylinčių, suprantančių, kartais ir klystančių tėvų. Svarbu ne neklysti, o prisipažinti suklydus ir bandyti ištaisyti padėtį.

2. Atleiskite sau už klaidas, kurias jau esate padarę auklėdami vaikus, ir judėkite į priekį ieškodami konstruktyvesnių bei produktyvesnių buvimo kartu būdų.

3.Nebūkite kategoriški atžaloms, kaip patys sau. Kategoriškumas ir per dideli reikalavimai sau, kaip tėvams, jus pavers antžmogiais, o vaikams skiepysite tik baimę, atstūmimą, nejaukumo jausmą.

4. Nepamirškite pasirūpinti savimi, savo poreikiais bei interesais. Vaikams nereikalingi neįdomūs, visko dėl jų atsisakę tėvai.

5. Privalote būti lankstūs ir kūrybingi. Vaikai skirtingi, tad ir bendrauti su kiekvienu reikia vis kitaip, savitai. Spaudoje pasirodantys patarimai - tai tik gairės, padedančios auklėti atžalą. Jokiu būdu negalima jų aklai taikyti neatsižvelgiant į tai, ar tinka jūsų vaikui ar ne.

Stebuklingas metodas, kad vaikai jūsų klausytų: jokio rėkimo ir prievartos

"1-2-3 metodas": skaičiuoju iki trijų! Įvairias vaikų auklėjimo problemas gana paprastai išspręsti padės vadinamasis „1-2-3 metodas", tačiau tik tuo atveju, kai jis taikomas tinkamai. Tam, kad „1-2-3 metodas" veiktų, svarbu turėti konkrečius tikslus ir strategijas, nes tai yra šio metodo ir, apskritai, vaikų ugdymo pagrindas. Iš dalies juo siekiama ištaisyti tam tikras vaiko elgesio formas, tai yra, jas sustabdyti ir pakeisti kitomis pozityviomis ir konstruktyviomis elgesio formomis. Kai taikote kokias nors auklėjimo priemones, pirmiausia turite išsiaiškinti, ką apskritai tomis priemonėmis norite pasiekti. Susiję straipsniai: Tik trys auksinės taisyklės, ir jūsų namuose vietoj chaoso įsivyraus ramybė (9) 7 būdai nužudyti kūrybingumą (1) „1-2-3 metodo" pagrindai Pagrindinis šio metodo principas yra pakankamai paprastas. Aiškiai pasakykite, kokį nepageidaujamą vaiko elgesį norėtumėte nutraukti ar, priešingai, tam tikrus elgesio modelius inicijuoti, ir paraginkite jį tai daryti. Jeigu vaikas jūsų prašymą ignoruos, lėtai skaičiuokite iki trijų. Jeigu ir tada jis vis dar nerodys pageidaujamo elgesio, būtinos pasekmės, kurias privalu aptarti dar prieš taikant šį metodą. Labai svarbu, kad jūs savo atžalai dar prieš „1-2-3 metodo" taikymą aiškiai pasakytumėte, kas nutiks. Jis turi aiškiai suprasti viso proceso eigą ir būti tikras dėl to, kad bus tiksliai taip, kaip jūs prieš tai pasakėte. Kad ši auklėjimo forma būtų sėkminga, iš jūsų, kaip tėvų, reikalaujama tvirto nuoseklumo. Jeigu nesate tikri, ar galėsite įgyvendinti numatytas nepaklusimo pasekmes, tuomet šį metodą ar bet kokią kitą auklėjimo formą atidėkite į šalį. Priešingu atveju tapsite mažiau gerbtinu vaiko akyse. Kas tai yra? Kad šis metodas veiktų, labai svarbu nuosekliai laikytis visų jo žingsnių ir taisyklių. Labai tiksliai paaiškinkite savo vaikui, ką jūs ketinate daryti. Tai būtina padaryti draugiškai ir ramiai. Turite pasakyti, kad ateityje netoleruosite tam tikro jo elgesio ir dėl to nesileisite į jokias diskusijas. Paaiškinkite vaikui visą procedūrą, kad jis ateityje turi dvi galimybes susilaikyti nuo konkretaus elgesio, ar tiksliau elgtis taip, kaip iš jo norima. Jeigu jis šiomis galimybėmis nepasinaudos, bus pasekmės, kurios įgaus tam tikrų sankcijų formą. Kad jūsų vaikas jus tikrai suprastų, galite jam viską paaiškinti remdamiesi konkrečiu pavyzdžiu. Jūs prašote vaiko nusinešti savo lėkštes į virtuvę. Jeigu jis jūsų prašymą ignoruos, pradėkite lėtai skaičiuoti, kad vaikas turėtų užtektinai laiko viską gerai apgalvoti. Vienas (jūsų vaikas gali savo lėkštę nunešti į virtuvę dabar), du (antras šansas jūsų vaikui) ir trys (toliau eina pasekmės). Jeigu suskaičiavote iki trijų ir paaiškinote pasekmes, nei diskusijų, nei pasiaiškinimų, nei pasiteisinimų, nei atsiprašymų būti jau negali. Taip atimate iš vaiko galimybę vėl jus supykdyti ar įsitraukti į nesibaigiančias diskusijas „kam" ir „kodėl". Tai leidžia taupyti energiją, nervus ir nekenkia jūsų autoritetui. Prasmingos „1-2-3 metodo" pasekmės Mažai prasmės bus, jeigu savo vaikui taikysite bet kokias nuobaudas. Kad poveikis būtų ne momentinis ir dar turėtų auklėjamąjį poveikį, bausmės turi būti susijusios su pačiu nusižengimu. Tai ne visada įmanoma ar lengvai įgyvendinama, tačiau pabandyti vistiek verta. Vaikas, kuris nenusinešė savo lėkštės, pavyzdžiui, gali negauti deserto ar po pietų negalės dalyvauti kortų žaidime. Jeigu kalba eina apie padarytas namų darbų užduotis, galima pasekmė – draudimas žiūrėti televizorių. Jeigu jūsų atžala ima nevalgyti emocijų ir, pavyzdžiui, pradeda siautėti kilus pykčio protrūkiui, tokiu atveju puiki priemonė – trumpos pertraukos nusiraminimui. Pagrindinė taisyklė čia skamba taip: kiek vaikui metų, tiek minučių trunka pertrauka. „1-2-3 metodas" skirtas vaikams nuo trejų metų ir jis veiksmingas iki tol, kol vaikams prasideda paauglystė. Su vyresniais vaikais kyla pavojus, kad jūsų atžala jums ar jūsų „autoritariniam auklėjimui" parodys nepadorų gestą ir išeis iš namų.


Ką daryti, kad vaikui sektųsi mokykloje?

Z karta - ką turi žinoti šiuolaikiniai tėvai?

Kas būdinga Z kartai ir ką turi žinoti šiuolaikiniai tėvai? Skaitykite čia.

Kaip bendrauti su Z kartos vaikais

Skaitykite čia.

Pirmokų mitys apie šeimą
Naujas Microsoft Office PowerPoint Prese
Презентация Microsoft Power Point 5.4 MB

Vaikai mūsų veidrodis

Kaip išmokyti vaikus ruošti namų darbus? Plačiau

Kaip pažadinti vaiko norą skaityti?

Senovės kinai sakydavo, kad knyga yra sodas tavo kišenėje, tačiau užversta knyga – tiesiog popierių stirta. Šiais laikais, kai mūsų laiką bei dėmesį glemžiasi televizija, kompiuteriniai žaidimai ir išmanieji telefonai, knyga dažnai lieka užversta, dulkėdama lentynoje.

Ne vienoje šeimoje knygų skaitymas jau nebe įdomi bei smagi laisvalaikio praleidimo forma, o dėmesio nevertas užsiėmimas. Tėvai pyksta, kad neskaito vaikai, o šie atkerta, kad nemato tokio pavyzdžio namuose, skundžiasi, jog skaityti yra nuobodu ir daug linksmiau laiką leisti virtualioje realybėje.

Svarbiausia – pažadinti vaiko norą skaityti

Dažnai suaugusieji – tėvai ar mokytojai – daro meškos paslaugą, piršdami knygas, kurios vaikams neįdomios, neįtraukiančios. Taip mano vaikų knygų rašytoja Evelina Daciūtė. „Taip gero linkintys suaugę atmuša bet kokį norą skaityti, – įsitikinusi „Meškių istorijų“ autorė. – Sutinku, kad reikia formuoti ir vaiko literatūrinį skonį, supažindinti su geriausiais pavyzdžiais, bet pirmiausia reikia vaikui pažadinti norą skaityti, jis turi būti įsitikinęs, kad laiką leisti su knyga yra smagu, įdomu, kad tai yra malonumas“.

Anot jos, nėra vaiko, kuriam nerastum jam patiksiančios knygos, tiesiog reikia nenuleisti rankų ir ieškoti, net jei tai užtruks. „Įprotį skaityti reikėtų suformuoti, tada beveik ir nelieka neįdomių knygų, visose gali rasti ką nors ypatingo. Skaityti tampa taip natūralu ir įprasta kaip ir kvėpuoti“, – teigė E. Daciūtė.

Vaikiškų knygų kūrėja nesutinka, kad visi vaikai nebenori skaityti. Susitikimų su vaikais metu, stebėdama savo ir draugų vaikus ji pastebi, kad nemažai yra skaitančių, ypač jei iš aplinkos bent kuriam laikui dingsta išmanieji telefonai ir kompiuteriai. „Man smagu matyti, kaip knyga įtraukia vaikus. Šią savaitę dukra iš bibliotekos atsinešė knygą, kuri jai labai patiko. Vakare kelis kartus turėjau eiti išjungti šviesą, nes jai buvo labai smalsu sužinoti, kas bus toliau,“ – pasakojo E. Daciūtė.

Iliustruotoja Rasa Kaper mano, kad tai, kas jos vaikystės laikais buvo kiemas, dabar yra kompiuteriai ir išmanieji telefonai: tuomet tėvai vos prisikviesdavo namo iš lauko, o dabar vos atplėšia nuo planšečių. Viskas, ką vaikai anksčiau veikdavo lauke, pasitelkę fantaziją ir neįmanomus dalykus versdami įmanomais, šiais laikais sudėta į kompiuterinius žaidimus.

„Šiuolaikinį vaiką sudominti skaityti nėra lengva. Po dešimtos knygos nuleidi rankas, – prisipažino R. Kaper. – Tada kyla klausimas: kodėl? Kodėl šiuolaikiniam vaikui neįdomūs indėnai, kaubojai ar keliautojai vaikai, pagal slaptas nuorodas ieškantys savo tėvų? Gal dabartiniai vaikai nemoka svajoti? Pati manau, kad moka. Tik jų svajonių ir fantazijų greitis šimtus kartų aplenkia indėnus, skriejančius ant arklių. Indėnas knygoje dar tik lipa nuo arklio, o dabartiniam vaikui reikia, kad jis jau būtų pralėkęs šimtus mylių, nukapojęs pakeliui „negeriečiams“ galvas, išlaisvinęs savo draugus, išgydęs lokiuką, kuris kiek paaugęs atsidėkodamas išgelbsti jam gyvybę“.

„Meškių istorijas“ iliustruojanti knygų dailininkė mano, kad jei vaikas nemėgsta pats skaityti, galima pabandyti jam paskaityti. „Mano jaunesnysis sūnus jau ne toks mažas, bet labai mėgsta klausyti, kaip skaitau, – pasakojo R. Kaper. – Aš ir pati mėgstu garsines knygas, ypač kai dirba rankos ir akys. Bet labiausiai man patinka tikros, spaustuvės dažais kvepiančios knygos. Jokia planšetė jų neatstos.“

Abi pašnekovės sutinka, jog tam, kad vaikas skaitytų, turi matyti ir pavyzdį namuose. „Kada paskutinį kartą vakare patys suaugę sėdėjo su knyga rankose, o ne spoksojo tas pačias žinias per visus įmanomus TV kanalus?“ – retoriškai klausė R. Kaper. „Jeigu tėvai vaikams lieps skaityti, o patys tuo tarpu sėdės virtualiame pasaulyje, greičiausiai tie paliepimai turės mažai naudos, – svarstė E. Daciūtė. – Tačiau jei vaikas matys, kaip tėvams patinka skaityti, jei jie aptars perskaitytas knygas, o gal net ir patys tėvai perskaitys vaikų knygas ir pasidalins įspūdžiais – tuomet įprotis skaityti susiformuos lengvai ir tarsi savaime“.

Skaitymas – tėvų bei vaikų susitarimo reikalas

Vaiko pažintis su knyga galėtų prasidėti jam dar būnant mamos pilve, o paauglio įprotį neskaityti galima pakeisti, nors tai padaryti sunkiau nei tokį įprotį ugdyti nuo mažumės. Apie tai kalbėjomės su psichologu – psichoterapeutu „Žmogaus studijų centro“ partneriu Justinu Buroku.

– Kelerių metų vaiką verta supažindinti su knyga? Kaip?

– Vaiko pažintis su knyga gali prasidėti dar jam būnant įsčiose. Maždaug 16 savaitę (apie 4 vystymosi mėnesį), kūdikis jau girdi ir čia gali prasidėti jo pažintis su knyga. Mamos ir tėčio jam skaitamos pasakos leis susipažinti ir priprasti prie jų balsų, jaustis saugiau iš mamos pilvo atkeliavus į kiek grėsmingesnį pasaulį.

Tolimesnė pažintis su knyga keliauja kartu su vaiko raida. Pradžioje vaikui įdomu čiupinėti, liesti, todėl ir knygelės būna labiau pritaikytos lietimui nei žiūrėjimui. Perkopę metukus vaikai kartu su tėvais jau mielai varto knygutes, apžiūrinėja paveiksliukus. Pažintis tęsiasi.

Kritiniai tampa 1,5 – 2 vaiko gyvenimo metai. Tada vyksta spartus kalbos vystymosi šuolis: statistiškai iki 2 metų vaikas išmoksta po kelis žodžius per mėnesį, o sulaukęs 2 metų – po kelis per dieną. Šiame etape labai svarbu, kad vaikas gautų kuo daugiau žodinės stimuliacijos. Taigi, jei nepradėjote dar skaityti pasakų – pats laikas tai daryti. Daugybiniai tyrimai yra įrodę, kad vaikų intelektiniai gebėjimai yra tiesiogiai susiję su jų kalbine raida. Šnekėdami, skaitydami padedame vaikui ne tik vystyti kalbą, bet ir ugdome jo intelektą.

Vaikai iki 7 metų pasižymi ir dar vienas puikia savybe – jie mėgsta fantazuoti, todėl jie nuoširdžiai džiaugiasi, kai su mama ar tėčiu skaito knygą ir gali pasinerti į nepaprastai įdomų fantazijų pasaulį. Vaikui įžengus į mokyklinį amžių, pats laikas jį skatinti skaityti pačiam. Vieni vaikai bus labiau linkę, kiti – mažiau. Tai turėtų būti susitarimas – toks pats kaip, pavyzdžiui, valytis dantis. Aišku, būna labai šaunu, kai patys tėvai rodo gerą pavyzdį vaikams, skaitydami knygas. Manau, kad knyga neretai atspindi šeimos kultūrą, vertybes. Kai knyga šeimoje nėra svarbi, tada neturime nustebti, kad ir vaikai neskaito.

– Ar skiriasi tai, kas patinka berniukams, o kas mergaitėms? Ar berniukai tikrai skaito mažiau?

– Taip, iš tiesų berniukai skaito mažiau. Viena iš priežasčių – intelekto struktūros skirtumai: tipiškai mergaitės iki paauglystės turi geriau išlavėjusį verbalinį intelektą, berniukai – matematinį. Taigi, joms lengviau suvokti tekstą ir atitinkamai juo mėgautis. Įdomus tyrimas darytas JAV parodė, kad dvi pagrindinės berniukų iki 14 metų neskaitymo priežastys – nuobodu, bei nėra laiko.

– Kaip šiais išmaniųjų telefonų ir kompiuterių laikais knyga gali konkuruoti? Kokių yra būdų?

– Manau, tai daugiausiai tėvų požiūrio klausimais. Jei nuo mažumės vaikas daugiau rankose laiko planšetinį kompiuterį nei knygą, bus labiau sunku jį prie jos pripratinti. Jei vaikas mato tėvus dažniau „sulindusius“ į mobilius telefonus, nei bendraujančius ar skaitančius, bus sunku pagrįsti, kodėl vaikas turėtų skaityti. Aišku, naivu būtų tikėtis, kad vaikas pradės skaityti vien matydamas gerą tėvų pavyzdį. Natūralu, juk skaitymas reikalauja ir susikaupimo, ir smegenų „įjungimo“, o sėdėdamas prie kompiuterio ar TV gauni jau „suvirškintą“ informacija. Žmonės paprastai yra linkę rinktis tai, kas paprasčiau.

Svarbu, kad tėvai aiškiai apibrėžtų ir sutartų su vaiku dėl jo skaitymo, kiek jis turi skirti tam laiko per dieną. Be abejo, kaip ir bet kuriuo kitu susitarimų atveju, vaikas pradžioje pabando juos laužyti, bet juk kai jis nesivalo dantų, mes jam vis apie tai primename ir pareikalaujame laikytis susitarimo. Lygiai taip su knyga.Be abejo, svarbu, kad knygos būtų parenkamos pagal jo amžių ir jam būtų įdomios.

– Kaip motyvuoti skaityti paauglį?

– Jei vaikas iki paauglystės neskaitė, pakeisti įprotį bus sunku. Vienas iš receptų – rasti paaugliui įdomią knygą. Galima sutarti, kad už pusvalandį skaitymo jis galės pusvalandį ilgiau pasedėti prie kompiuterio ar panašiai. Taip ir priversime paauglį paskaityti. Sutarus dėl vienos, paaugliui pajutus skaitymo skonį, galime jau keliauti prie kitos. Pasipriešinimo, aišku, bus, bet sukandę dantis galime sutarti nors dėl 30 minučių prieš miegą. Svarbu nepasiduoti pačioje pradžioje. O po 4-5 mėnesių, žiūrėk, paauglys bus užmiršęs, kad buvo laikai, kai neskaitė.

– Kuo naudingas skaitymas?

– Skaitymo reikšmė – didžiulė. Pradėkime nuo to, kad skaitantys vaikai turi platesnį žodyną, lengviau naudoja kalbą, geriau ją suvokia, o visa tai reiškia, kad turi aukštesnį verbalinį intelektą. Taigi, skaitymas ugdo intelektą. Knygos, taip pat yra ir informacijos šaltinis. Taigi, skaitydami įgauna daugiau žinių. Be abejo, skaitymas moko susikaupti, koncentruoti dėmesį į vieną veiklą. Ir galiausiai, aišku, skaitymas ugdo kūrybiškumą. Jau nekalbant apie tai, kad skaitantys vaikai dažniausiai daro mažiau klaidų rašydami ir jiems lengviau mokytis kalbos.

– Jei vaikas neskaito grožinės literatūros, gal yra alternatyvų?

– Alternatyva galėtų būti kelionių, nuotykių knygos, jos tikrai įtraukia. Manau, vaikams, paaugliams smagiausiai skaityti tai, kas atliepia jų aktualijas, jų vidinius raidos diktuojamus klausimus.

– Ar skaitymas gali išspręsti problemas, koreguoti elgesį?

– Kartais. Ir šiek tiek. Imkime, kad ir legendinę knygą „Rugiuose prie bedugnės“. Neretas paauglys joje atranda save, kartu gaudamas atsakymus į jam rūpimus klausimus. Natūralu, kad tai leidžia jam šiek tiek kitaip pažvelgti į jam aktualias problemas ir gal kiek kitaip elgtis. Skaitymas, kaip ir minėjau, lavina žmogaus dėmesio koncentraciją, o tai padeda lengviau susikaupti mokantis, o vėliau ir dirbant.

– Ar yra pakankamai literatūros paaugliams? Kuo atremti argumentą „man neįdomu“?

– Galime pasidžiaugti tuo, kad paaugliams geros literatūros yra apstu. Pradedant nuo pasaulinės klasikos, baigiant šių dienų lietuvių autorių veikalais. Mano nuomone, mokyklų pateiktas skaitytinų knygų sąrašas yra labai geras, pagal vaikų amžių parinktos tikrai puikios knygos.

– Kokias knygas pats rekomenduotum skaityti?

– Aš pasisakau už klasiką. Prieš kurį laiką netikėtai paėmiau ir perskaičiau visą knygų apie Harį Poterį seriją. Mane sužavėjo! Jau vien ko verta idėja, kad net ir burtų šalyje yra dalykų, kurie nesikeičia: pavyzdžiui, mirę žmonės neprisikelia.
.

Jokių bausmių ir rėkimų: 4 žodžiai, priverčiantys vaiką pasitaisyti ir elgtis deramai


...vaikus sustoti ir pagalvoti priverčia vos 4 gražiai ir draugiškai tėvų ištarti žodžiai – „Prašau, pabandyk iš naujo“. Viskas. Ramybė, draugiškas, skatinantis pamėginti dar kartą balso tonas, mielas žvilgsnis, šypsena ir vaiko elgesys iš naujo.

Nekaltinkite mokyklos: vaiko rezultatus nulemia tėvų išsilavinimas, knygos, internetas ir atskiras kambarys

– Tarptautiniai tyrimai rodo, kad mokyklos veiksnys labai svarbus. Bet jis ne vienintelis – veikia dar bent keli veiksniai. Vienas svarbiausių veiksnių greta mokyklos – namai ir šeima. Tiriami ne tik mokiniai, bet ir tėvų įgytas išsilavinimas, jų profesija bei edukacinė mokymosi aplinka: knygų skaičius namuose, interneto ryšio ir asmeninio kambario turėjimas.

–Ar vaiko mokymosi rezultatams turi įtakos tėvų išsilavinimas?

– Kuo aukštesnį tėvai turi išsilavinimą, tuo aukštesnio siekia ir vaikai, tuo aukštesnius rezultatus mokykloje jie demonstruoja. Bet nereikia tiesiogiai suprasti, kad kiekvieno tėvo išsilavinimas lemia kiekvieno vaiko išsilavinimą: tiesiog dažniausiai būna taip, nors kiekvienoje grupėje yra ir išimčių. Tyrimai rodo, kad labiau išsilavinę tėvai stipriau skatina vaikus išsilaikyti savo socialinėje grupėje arba pakilti į aukštesnę.

Pagal tyrimus Lietuvoje ir kai kuriose kitose šalyse motinos išsilavinimas turi daugiau įtakos nei tėvo. Kuo aukštesnį išsilavinimą turi motina, tuo vaikų pasiekimai aukštesni. Galėtume daryti prielaidą, kad motina namų aplinkoje yra didesnė edukatorė, švietėja, mokytoja, pradinio raštingumo puoselėtoja nei tėvas. Tėvų profesija taip pat turi tiesioginę sąsają. Jeigu tėvas ar motina yra kurios nors profesijos specialistai, savo srities profesionalai, nebūtinai susiję su vaikų ugdymu, švietimu, tai vaikų rezultatai irgi aukštesni.

– Kaip dar tėvai gali daryti įtaką vaikų mokymosi rezultatams?

– Tirta ir tai, kaip patys tėvai linkę mokytis, kas jiems patinka. Tyrimai atskleidė, kad jeigu patys tėvai labiau linkę, pavyzdžiui, skaityti, jų vaikai irgi labiau įsitraukia į mokymąsi, labiau skaito. Jeigu tėvai savo malonumui skaito, ir mokinių rezultatai geresni (548 taškai). Jei to tėvai patys nemėgsta skaityti, jų vaikų rezultatai menkesni (509 taškai).

Įtakos turi ir tėvų lūkesčiai. Bendra Lietuvos ir pasaulio tendencija ta, kad visi tėvai norėtų aukštesnio vaikų išsilavinimo. 23 proc. Lietuvos tėvų nori, kad vaikai gautų aukštesnį nei bakalauro išsilavinimą. Prieš 10-15 metų buvo kita tendencija: tėvai labiau norėjo, kad vaikai gautų universitetinį išsilavinimą.

Jeigu tėvai kelia lūkestį, kad jų vaikai įgytų aukštesnį nei bakalauro išsilavinimą, PIRLS tyrime jų vaikų rezultatai jau 4-oje klasėje siekia 570 taškų. O tų tėvų, kurie sako, kad užtektų neuniversitetinio aukštojo arba bakalauro – 509 taškai. Tai didžiulis atotrūkis. O tų, kurie sako, kad užteks baigti vidurinę ar pagrindinę mokyklą – jų vaikų rezultatas 458.

– Ką tėvai dėl vaikų gali padaryti dar iki mokyklos?

– Svarbu ir tai, koks vaikas ateina į pradinę mokyklą. Tyrėjai atsižvelgia į šias veiklas: ar namuose skaitomos knygos, ar pasakojamos istorijos, ar namuose dainuojama, žaidžiami abėcėliniai žaidimai, kalbama apie vaikų atliktus darbus, ar kalbama apie skaitytus tekstus, ar žaidžiami žodžių žaidimai, ar rašomos raidės ir žodžiai, ar balsu skaitomos iškabos ir etiketės.

Pagal šiuos rodiklius mes nuo tarptautinio masto vidurkio niekuo neatsiliekame. Bet reikėtų atkreipti dėmesį, kad dažnai tokiomis veiklomis užsiima 36 proc. tėvų. Jų vaikų rezultatas – 541 taškas. Nė vienas tėvas nepripažino, kad niekada to nedaro. 63 poc. prisipažino, kad tik kartais užsiima tokia veikla – tokių tėvų vaikų rezultatai iš karto 17 taškų žemesni. Jau anksčiau mokslininkai nustatė – kuo anksčiau pradedamos trys edukacinės veiklos – pasakų sekimas arba gerų tekstų skaitymas, perpasakojimas, skaičiavimas atmintinai ir klasikinės muzikos klausymas – tuo ryškesni pokyčiai tolesniame žmogaus gyvenime. Tai pagrindų pagrindas.

Ikimokyklinis ugdymas taip pat turi reikšmę. 53 proc. mokinių, kurie lanko ikimokyklinį ugdymą trejus ar daugiau metų – jų rezultatas lenkia tarptautinį vidurkį. Jeigu vaikai lankė mažiau nei trejus, bet ilgiau nei vienerius metus, rezultatas 9 taškais prastesnis. Tų, kurie niekada nelankė darželio, rezultatas dar prastesnis. Išvada – ikimokyklinis ugdymas Lietuvoje teikia aukštą kokybę, duoda gerą pagrindą tolesniam vaikų mokymuisi.

– Kaip mokymosi rezultatus lemia namie turimų knygų skaičius ar asmeninis kambarys?

– Tirta, kiek namuose yra knygų, ar vaikas turi internetą ir asmeninį kambarį.

Daugiau nei 100 knygų namuose turi tik 15 procentų Lietuvos mokinių. Už juos mažiau turi tik 5 šalys: Indonezija (5 proc.), Kolumbija (6 proc.), Azerbaidžanas (8 proc.), Marokas (9 proc.) ir Iranas (14 proc.). O Australijoje net 41 proc. vaikų namuose turi daugiau nei 100 knygų (Švedijoje – 39 proc., Suomijoje ir N. Zelandijoje – 38 proc., Danijoje – 37 proc.). Kaimynai mus lenkia: Lenkija – 24 proc., Rusija – 25 proc.

Lietuvoje namuose internetą ir asmeninį kambarį turi 48 proc. vaikų. Prastesnė situacija yra 8 šalyse. Skurdžiausia situacija Azerbaidžane ir Indonezijoje: ten internetą namuose ir asmeninį kompiuterį turi tik 10 proc., Maroke – 16 proc. Priešinga situacija Norvegijoje ir Olandijoje – 87 proc., Australijoje – 74 proc., Anglijoje – 73 proc., Airijoje –72 proc. vaikų. Lenkija mus šiek tiek lenkia (52 proc.), Rusija atsilieka (40 proc.).

Ištyrus paaiškėjo, kad kuo daugiau vaikai turi išteklių, tuo geresni jų rezultatai. Lietuvos mokinių, kurių aplinka prisotinta šių išteklių, rezultatas 583 taškai, kur edukacinių išteklių trūksta – 474. Taigi rezultatas daugiau kaip 100 taškų. Tokia situacija ir skaityme, tiek matematikoje ar gamtos moksluose.

Tačiau knygų reikia ne tik turėti, ne tik jas skaityti, bet ir apie jas kalbėti, vertinti, patiko ar ne, interpretuoti. Jei vaikas mokosi interpretuoti, vertinti, daryti išvadas, tai ne tik pradinėje mokykloje, bet ir aukštesnėse klasėse geba taikyti įgytas žinias ir kurti naujus dalykus. Taip atsiranda inovatyvumas ir kūrybiškumas, kurių mūsų visuomenėje trūksta.

Galbūt tėvai supyks, prieštaraus, bet tyrimai rodo, kad šeimoje stokojama dėmesio sukurti palankią edukacinę aplinką vaikui mokytis, daryti ryškesnę pažangą. Deja, pagal edukacinę namų aplinką atsiduriame prie žemesnės ekonomikos šalių.

– Ką, Jūsų nuomone, lietuviai tėvai blogai daro, ko nežino?

– Prieš dvidešimt metų mes neturėjome tokios pramogų industrijos, ji buvo labai kukli. Iki nepriklausomybės ir pramoga, ir džiaugsmas, ir mąstymo šaltinis buvo knyga, biblioteka, kultūros namai, kuriuose galėdavai šokti, dainuoti, vaidinti. Dar kino teatras. Dabar mums atsidarė didžiulis pramogų pasaulis su visa infrastruktūra, kuri yra puošni, graži, priimtina, skani, spalvinga, linksma. Ir tai yra patrauklu tiek vaikams, tiek tėvams.

– Ką, Jūsų nuomone, lietuviai tėvai blogai daro, ko nežino?

– Prieš dvidešimt metų mes neturėjome tokios pramogų industrijos, ji buvo labai kukli. Iki nepriklausomybės ir pramoga, ir džiaugsmas, ir mąstymo šaltinis buvo knyga, biblioteka, kultūros namai, kuriuose galėdavai šokti, dainuoti, vaidinti. Dar kino teatras. Dabar mums atsidarė didžiulis pramogų pasaulis su visa infrastruktūra, kuri yra puošni, graži, priimtina, skani, spalvinga, linksma. Ir tai yra patrauklu tiek vaikams, tiek tėvams.

Nesu prieš pramogų parkus, bet ką sako pedagogai: vaiko zona kitokia, tad vestis jį į didelius sambūrius, kur jis mato tik kojas, itin dažnai nevertėtų. Kiekvienas tokiuose pursluose praleistas savaitgalis nėra labai gerai. Mes vaikus per mažai mokome susikaupti, dirbti ir siekti rezultato vieniems. Per mažai mokome dirbti mažose grupėse, porose. Kol kas pedagogikoje nėra jokio kito įrodymo kaip didžiulė knygų, kokio formato jos bebūtų, ir apskritai meno pasaulio reikšmė. Kartais kalbu su žmonėmis ir jie sako: dabar reikia mokytis gamtos mokslų, matematikos, užsienio kalbų, ir viskas. Manau, taip mes suprimityviname patį žmogų: bręstančiam žmogui ypač reikalingas ir menas, ir kūno kultūra.

Žmogus – sudėtinga asmenybė, jis yra homo sapiens, vadinasi, tiesmukai kalbant, reikia galvoti apie abiejų smegenų pusrutulių lavinimą. Išleista daugybė mokslo knygų, kuriose rašoma, kad ateities pasaulį valdys „dešiniapusrutulininkai“. Šis pusrutulis atsakingas už kūrybą, vaizduotę, modelių, formų suvokimą – vis daugiau reikia sukurti kažką visiškai naujo, o tą padaryti sunku nežinant, kas jau padaryta. Tačiau reikalinga lavinti ir logiką, matematinį mąstymą, už ką atsakingas mūsų kairysis smegenų pusrutulis.

Tyrimai rodo, kad trūksta edukacinių žaidimų, dainavimo, kūrimo rankomis (lipdymo, piešimo). Svarbu, kad šeimoje vaikas mokėtų rūpintis savo kūnu, protu, jausmais – visų šių dalykų ugdymu. Be to, ne visi parduotuvėse randami žaidimai lavina vaiko protą ir duoda impulsų lavėti.

Šeimai turi padėti ir mokykla – ji turi padėti tėvams suprasti, ar jų vaikas daro pažangą. Nes visi mylime savo vaikus ir galime nebūti objektyvūs – reikalingas išorinis vertinimas. Šeima tikrai negali vaiko ramiai palikti prie kompiuterio – gal vaikas ir geras, tačiau jis smalsus ir gali įeiti į įvarius puslapius, jo sąmonę gali taip transformuoti, kad jis atsidurs paraleliniame pasaulyje.

Dar labai svarbu, kad vaikas rašytų, lipdytų, pieštų ranka. Kuo mažesniam vaikui ypač svarbus motorikos lavinimas. Mūsų seneliai, neturėdami išsilavinimo, ne skaitydavo, o sekdavo pasakas, vis prikurdami naujų siužetinių linijų, dainuodavo lopšines ir geras dainas, skaičiuodavo medžių, augalų rūšis, paukščius. Aišku, šiuolaikinei močiutei sunku skaičiuoti medžius ar paukščius, bet galime suskaičiuoti, kiek „audi“ ar „volkswagenų“ pravažiavo.

Svarbu, kad jau šeimoje būti lavinami visi gebėjimai.

– Tačiau dalis tėvų sako, kad ugdyti vaiką – mokyklos pareiga – esą tėvų pareiga išleisti į mokyklą.

Vaikas ne daiktas – jis niekam neatiduodamas. Jis yra asmenybė ir jei taip yra, tėvai labai rizikuoja dėl tokio požiūrio, turi būti neramūs. Jie nuveda vaiką į instituciją, iš kurios laukia paties geriausio, ko patys dėl laiko stokos ar kompetencijos negali suteikti.

Jei atiduodu į valyklą paltą ir jo gerai neišvalo, turiu pretenzijų. Bet čia ne paltas. Susitaupęs pinigų, gyvenime nusipirksiu antrą paltą. Antro tokio paties sūnaus nenusipirksiu. Tėvų ir mokyklos ryšys toks aiškus, jis tiesiog būtinas. Tėvai mokyklai, aišku, turi kelti reikalavimus, bet jie irgi turi būti proceso dalyviai. Štai Šiaurės šalyse tėvų ir mokytojų ryšys gerokai artimesnis.

Dažnai girdžiu priekaištus, kad švietimo sistema nesugeba savęs tobulinti, tai dabar tobulins tėvus. Neteisingas toks požiūris – mes tėvų negalime tobulinti – neturime tam teisės. Jie suaugę žmonės ir arba nori mūsų paslaugų ir išsilavinimo, arba nenori. Bet galime tėvams profesionaliai paaiškinti, atverti savo įrankius. Mes galime patarti remdamiesi daugiau kaip penkiasdešimties metų ilgalaikiais tarptautiniais tyrimais.

 
Kodėl vaikai manipuliuoja? Kaip atskirti vaiko poreikius nuo įgeidžių? O kodėl manipuliacijomis užsiima ir suaugusieji? Į šiuos klausimus konferencijoje „Atsakinga tėvystė“ atsakė šio renginio idėjos autorė ir organizatorė, edukologė ir psichologė Jūratė Bortkevičienė.

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/seima/psichologe-j-bortkeviciene-apie-populiariausius-vaiku-manipuliavimo-budus-ir-kaip-jiems-atsispirti-1026-774880
Skaitysiu vėliau Kodėl vaikai manipuliuoja? Kaip atskirti vaiko poreikius nuo įgeidžių? O kodėl manipuliacijomis užsiima ir suaugusieji? Į šiuos klausimus konferencijoje „Atsakinga tėvystė“ atsakė šio renginio idėjos autorė ir organizatorė, edukologė ir psichologė Jūratė Bortkevičienė. Mes, suaugusieji, jaučiame ir matome, kai vaikai mumis manipuliuoja, tačiau kartais vis tiek toms manipuliacijoms pasiduodame. Pamėginkime paieškoti atsakymų su psichologe J.Bortkevičiene. Suaugusiųjų manipuliacijos priežastys Suaugusieji manipuliuoja vaikais, nes: Taip paprasčiau, patogiau. Vaikas atidaro stalčių, ima penktą saldainį, kiša burnon ir klausia mamos: „O dar galima?“ „Jau viskas“ „Bet čia tikrai paskutinį, gerai?“ „Ai, tik greičiau ir uždaryk stalčių.“ Užsiėmę, neturi laiko ir kantrybės. Vaikas: „Mama, padėk nusiauti batus.“ „Tau jau šešeri, pats nusiauk.“ „Bet aš negliu.“ „Ateik, nusiausiu, nebeprašyk daugiau.“ Tėvai nori viską padaryti greičiau, mano, bus paprasčiau, turės paskui daugiau laiko sau. Ir taip daro daugelį dalykų už vaikus. Jaučia kaltę, kad neskiria pakankamai laiko ir dėmesio vaikui. Mamos monologas: „Negi gaila jam padėti tuos batus nusiauti. Dirbau 10 valandų, esu pavargus, be to, ir taip tam vaikui mažai skiriu dėmesio. Jei pats terliosis, nueis miegoti vėliau, o jam ryt anksti keltis. Padėsiu.“ Bijo prarasti vaiko meilę. Tai itin aktualu seneliams, kurie pasiryžę nuolaidžiauti anūkams ir vsiką daryti už juos, kad šie juos mylėtų ir dievintų. Vaikas: „Jei man to neduosi, nevažiuosiu pas tave daugiau, važiuosiu pas kitą močiutę.“ „Gerai, mažuti, imk. Juk myli mane taip?“ Nori būti geri. Ne tik geri, netgi tobuli. Kai vaikas nukrinta ant žemės parduotuvėje ir tėvus šantažuoja, šie galvoja, kad yra niekam tikę tėvai, jei vaikas taip elgiasi. Pasiduoda vaiko manipuliacijoms, kad tik įtikintų save – jie geri. Geriausi. O tėvų užduotis – nubrėžti tas ribas, išaiškinti vaikui, kas galima, o kas – ne. Nori išvengti visuomenės smerkimo. Iš tiesų – kai vaikas krinta ant žemės parduotuvėje kažko reikalaudamas, tėvams labai baisu – juk stebi aplinkiniai. Bijodami tų žvilgsnių, komentarų ir siekdami kuo greičiau užglaistyti nepatogią situaciją, konfliktą su vaiku, tėvai labai dažnai nusileidžia. Vaikų manipuliacijos priežastys Kaip ir suagusieji, vaikai igi manipuliuoja. Kodėl? Mokosi iš aplinkos. Kas ta aplinka? Seneliai, tėvai, auklėtojai, mokytojai. Kai prašome vaiko suvalgyti ir sakome: „Paskutinis kąsnelis, ir viskas, gerai?“, tas vaikas dėmisi, nes jau tokius „paskutinius šaukštus“ suvalgė gal penkis. Todėl kai nori sau iškaulyti skanėstų, naudoja tą pačią taktiką – paskutinis ne visada reiškia TIKRAI paskutinis. Ir dar – mama sako tėčiui: „Tai taip tu mane ir myli, jei negali dėl manęs šito padaryti. Negi jau taip daug tavęs prašau?“ Vaikas girdi, mokosi ir visa tai kuo puikiausiai panaudoja. Ir mato – tai veikia! Siekia patenkinti savo poreikius ir įgeidžius. „Tėvų užduotis – atskirti poreikį nuo įgeidžio. Šokinėti ant lovos tikrai nėra poreikis; po šiuo įgeidžiu slypi vaiko noras dūkti, judėti, išlieti energiją. Todėl tėvai turėtų eiti ir daryti tai su vaiku, – primena psichologė J.Bortkevičienė. – Jei vaikas nustumia lėkštę makaronų ir prašo blynų, tai irgi – tik įgeidis, nes poreikis – pavalgyti. O tam užteks ir makaronų. Tas pats, kai vaikas prašo telefono automobilyje, nes jam nuobodu; tai tik įgeidis, nes galima sekti vaizdus pro langą ir skaičiuoti karves ar raudonus automobilius. Įtraukite vaiką į žaidimą!” Poreikius tenkiname, o ką daryti su įgeidžiais? Vaikai gali norėti dešimtojo „Lego“, mašinyčių, barbių, o tėvų užduotis – vaikui paaiškinti, kaip jis gali įgyvendinti tą savo norą ir tikslą. Tėvų užduotis – atskirti poreikį nuo įgeidžio. Šokinėti ant lovos tikrai nėra poreikis; po šiuo įgeidžiu slypi vaiko noras dūkti, judėti, išlieti energiją. „Juk ir mes gal norime „Lexus“ automobilio, ir jeigu labai, vadinasi, turime kažką daryti dėl savo užgaidos. Nes juk poreikiui nuvažiuoti iš taško A į tašką B pakaktų ir paprastesnio automobilio“, – aiškina psichologė. Todėl labai svarbu vaikui įdiegti, kad jei jis kažko nori, reikės įdėti pastangų. Reikia sudaryti jam galimybę rinktis. Nori kažkokio daikto? Teks atsisakyti pramogų, saldumynų, gal net prisidėti sutaupytais kišenpinigiais, senelių ar dėdžių dovanotais pinigais. Svarbu, kad vaikas turėtų tikslą, o tėvai padėtų vaiku sugalvoti planą, kaip jo siekti. Vaikas tikrina leistino elgesio ribas. Labai svarbu, kad tėvai nuo pat vaiko atsiradimo nustatytų tas ribas ir jų nuosekliai laikytųsi. Pasak J.Bortkevičienės, jei einate per raudoną šviesoforo signalą, kai nėra automobilio, rodote vaikui, kad taip galima. Arba einate ir iš paskos dar tempiate vaiką per gatvę, kur nėra pėsčiųjų perėjos. Tai vaikas mato ir mokosi – tas taisykles galima laužyti, ribas galima peržengti. Mama ir tėtis turi vieningai sutarti dėl taisyklių ir jų nuosekliai laikytis. Kai susiduria su draudimu. Sakom,kad su maistu negalima žaisti, o vaikas žiūri jums į akis ir kiša bulvių lazdeles į nosį. Ką daryti? Stiprinkite atsakomybės jausmą („Mes susitarėme“, „Toks buvo tavo sprendimas“, „Tokios taisyklės“). Parodykite vaikui, kad jo jausmai/norai išgirsti, tačiau ne visada tai turi kažką pakeisti („Aš suprantu, kad tau yra pikta“, „Tu turi teisę pykti, tačiau taip elgtis negalima“). Ir dar – jei kažko nenorite duoti vaikui, neerzinkite jo, o patraukite tą daiktą iš vaiko matymo lauko, tarkim, nevalgykite šokolado. Jei nuolat naršote telefonu, o vaikui jo neduodate, apmažinkite savo veiklą telefonu. Bijo pasakyti tiesą. Dažnai vaikas to išmoksta iš senelių. Šie nori anūką palepinti ir sako jam: „Tu tik mamai ir tėčiui nesakyk, gerai?“ Arba vaikas moksi stebėdamas tėvus, kurie, tarkim, telefonu kalbasi su seneliais, šie kviečia sekmadienio pietų, o tėvai atsako: „Ne, niekaip, žinokit, pas mus šiandien ateis svečių.“ Vaikas klausosi pokalbio ir galvoja – kokių svečių? Jis mato, kad nesakyti, meluoti yra saugusiųjų gyvenimo dalis. Jūratė Bortkevičienė konferencijoje „Atsakinga tėvystė“ 9 nuotr. Manipuliavimo būdai Aktyvus manipuliuotojas. Jis yra tarsi mažasis monstriukas, kuris manipuliuoja tada, kai yra žiūrovų, aplinkinių. Jo manipuliavimo būdai: „Noriu dar!” – „Aš suprantu, kad tu nori, tačiau šiandien viskas. Rytoj mes vėl galėsim tai daryti”. Jokiu būdu nerėkite, kaip vaikas. Jūs suaugę, patylėti juk mokate – susivaldykite. Taip pat skaitykite: Kun. Ričardas Doveika: „Kodėl dauguma vyrų šlaistosi su buteliu rankoje? Atsakymas – jų niekada nereikėjo šeimoje“ „Jūs privalot!“ – „Aš suprantu tavo norą, bet…” Padarykime, kad vaikai ne privalėtų, o norėtų. Jei vaikas sako „jūs privalot“, vadinasi, jis to išmoko iš aplinkos. Juk tikrai girdėjo tėvus sakant: „Tu privalai susitvarkyti“ „Tu privalai gerai mokytis.“ Patys tėvai turėtų mažiau privalėti, o daugiau norėti, pavyzdžiui, eiti į darbą, persodinti gėles, susitvarkyti kambarius ir pan. „Nekenčiu tavęs“, „Nemylėsiu tavęs“ – „Nesureikšminkite tokių pasakymų. Patikėkite, vaikai tėvus myli besąlygiškai. Jokiu būdu nesakykite atgalios: „Žinok, ir aš tavęs nemyliu“. Jūs vaiko pasakytus žodžius pamiršite, o vaikas – ne“, – akcentuoja lektorė. „Tu bloga/-as“ – Nesivelkite į nereikalingas diskusijas. Užteks pažvelgti, ir viskas. Jokių komentarų ir įrodinėjimų, kad jūs iš tiesų esate gera/-as. „Aš pasiskųsiu tėčiui/mamai“ – Sutikite, nesiginčykite: „Tu teisus, reikia apie tai pasakyti tėčiui/mamai.“. „Jei neduosi, aš visai nevalgysiu!” – Dar nė vienas vaikas, kuris taip gąsdino, nenumirė. Nepasiduokite šiam šantažui ir nepulkite įrodinėti, kaip svarbu vaikui dabar pavalgyti. Ramiai pasakykite: „Gerai, tebūnie, kaip nori, nevalgyk.“ Net jei paskui slapčia vaikas valgys atšalusį maltinuką, jums turi vsiai neskaudėti širdies. Nė kiek! Pasyvus manipuliuotojas. Jo manipuliavimo būdai: „Aš tave myliu, tu labai geras... Ar galiu..?“ Siūloma išeitis tėvams: „Ir aš tave myliu, tačiau – ne. Džiaugiuosi, kad tu mane vertini, bet ne. Tas paskutinis kartaus jau buvo, taigi ne.“ „Aš pavargęs“, „Aš nemoku“, „Man nepavyks“ – „Tu sugebėsi, tau tikrai pavyks“, „Pailsėk, tau pavyks.“ Ir viską darote su šypsena! „O mano draugas tai turi...“ – „Gerai, džiaugiuosi už tavo draugą“, „Kaip smagu, kad draugas turi, galėsite pasidalinti.“ Ašaros. Labai dažnai vaikai jas pasitelkia ir drasko tėvams širdį. Tėvams reikia išlikti ramiems ir nuosekliems. Ne yra ne. „Aš sergu“. Vaikais mato ir girdi, ką sako suaugusieji. Juk kaip mes komentuojame: „Man nuo tavo zyzimo jau galvą skauda“, „Tu man vėžį įvarysi“, „Tu esi man skausmas, mano vargas.“ Pasak psichologės, kai vaikas negauna iš tėvų dėmesio ir meilės natūraliu būdu, jis pradeda sirgti ir save sargdinti. Juk apie ligonį visi tiek šokinėja! Laimos Druknerytės nuotr./Psichologės J.Bortkevičienės knyga „Atsakinga tėvystė“ Laimos Druknerytės nuotr./Psichologės J.Bortkevičienės knyga „Atsakinga tėvystė“ Išvados Jei nenorite, kad vaikas jumis manipuliuotų: Nemanipuliuokite kitais – vaikais, sutuoktiniu, tėvais, uošviais, draugais, giminaičiais. Padarykime, kad vaikai ne privalėtų, o norėtų. Jei vaikas sako „jūs privalot“, vadinasi, jis to išmoko iš aplinkos. Sekite savo elgesį. Jei pasitaikė, kad jus įtraukė į manipuliacijos tinklą, pripažinkite tai ir pasižadėkite, kad daugiau to nebus. Nes tėvai dažnai išsigąsta, o kokios bus pasekmės, jei nepasielgs taip, kaip vaikas nori. Jei vaikas maunasi skirtingas kojines – tebūnie, vaikas juk nesušals kojų, tegu ugdo saviraišką, stilių. Bet jei vaikas valgo dešimtą saldainį, tai pasekmės tikrai bus: pasikeis jo savijauta, svoris. Jei vaikas mus kitus, pasekmės bus. Tai padės tėvams suprasti, kokios gali būti draudimų pasekmės, ir jas įvertinti. Kontroliuokite savo emocijas. Nesityčiokime iš vaikų, nesivaipykite, nemįgdžiokite jų intonacijas, bet elkimės natūraliai, ramiai ir pagarbiai. Būkite teisingi sau ir vaikams.

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/seima/psichologe-j-bortkeviciene-apie-populiariausius-vaiku-manipuliavimo-budus-ir-kaip-jiems-atsispirti-1026-774880
Kodėl vaikai manipuliuoja? Kaip atskirti vaiko poreikius nuo įgeidžių? O kodėl manipuliacijomis užsiima ir suaugusieji? Į šiuos klausimus konferencijoje „Atsakinga tėvystė“ atsakė šio renginio idėjos autorė ir organizatorė, edukologė ir psichologė Jūratė Bortkevičienė.

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/seima/psichologe-j-bortkeviciene-apie-populiariausius-vaiku-manipuliavimo-budus-ir-kaip-jiems-atsispirti-1026-774880
Skaitysiu vėliau Kodėl vaikai manipuliuoja? Kaip atskirti vaiko poreikius nuo įgeidžių? O kodėl manipuliacijomis užsiima ir suaugusieji? Į šiuos klausimus konferencijoje „Atsakinga tėvystė“ atsakė šio renginio idėjos autorė ir organizatorė, edukologė ir psichologė Jūratė Bortkevičienė. Mes, suaugusieji, jaučiame ir matome, kai vaikai mumis manipuliuoja, tačiau kartais vis tiek toms manipuliacijoms pasiduodame. Pamėginkime paieškoti atsakymų su psichologe J.Bortkevičiene. Suaugusiųjų manipuliacijos priežastys Suaugusieji manipuliuoja vaikais, nes: Taip paprasčiau, patogiau. Vaikas atidaro stalčių, ima penktą saldainį, kiša burnon ir klausia mamos: „O dar galima?“ „Jau viskas“ „Bet čia tikrai paskutinį, gerai?“ „Ai, tik greičiau ir uždaryk stalčių.“ Užsiėmę, neturi laiko ir kantrybės. Vaikas: „Mama, padėk nusiauti batus.“ „Tau jau šešeri, pats nusiauk.“ „Bet aš negliu.“ „Ateik, nusiausiu, nebeprašyk daugiau.“ Tėvai nori viską padaryti greičiau, mano, bus paprasčiau, turės paskui daugiau laiko sau. Ir taip daro daugelį dalykų už vaikus. Jaučia kaltę, kad neskiria pakankamai laiko ir dėmesio vaikui. Mamos monologas: „Negi gaila jam padėti tuos batus nusiauti. Dirbau 10 valandų, esu pavargus, be to, ir taip tam vaikui mažai skiriu dėmesio. Jei pats terliosis, nueis miegoti vėliau, o jam ryt anksti keltis. Padėsiu.“ Bijo prarasti vaiko meilę. Tai itin aktualu seneliams, kurie pasiryžę nuolaidžiauti anūkams ir vsiką daryti už juos, kad šie juos mylėtų ir dievintų. Vaikas: „Jei man to neduosi, nevažiuosiu pas tave daugiau, važiuosiu pas kitą močiutę.“ „Gerai, mažuti, imk. Juk myli mane taip?“ Nori būti geri. Ne tik geri, netgi tobuli. Kai vaikas nukrinta ant žemės parduotuvėje ir tėvus šantažuoja, šie galvoja, kad yra niekam tikę tėvai, jei vaikas taip elgiasi. Pasiduoda vaiko manipuliacijoms, kad tik įtikintų save – jie geri. Geriausi. O tėvų užduotis – nubrėžti tas ribas, išaiškinti vaikui, kas galima, o kas – ne. Nori išvengti visuomenės smerkimo. Iš tiesų – kai vaikas krinta ant žemės parduotuvėje kažko reikalaudamas, tėvams labai baisu – juk stebi aplinkiniai. Bijodami tų žvilgsnių, komentarų ir siekdami kuo greičiau užglaistyti nepatogią situaciją, konfliktą su vaiku, tėvai labai dažnai nusileidžia. Vaikų manipuliacijos priežastys Kaip ir suagusieji, vaikai igi manipuliuoja. Kodėl? Mokosi iš aplinkos. Kas ta aplinka? Seneliai, tėvai, auklėtojai, mokytojai. Kai prašome vaiko suvalgyti ir sakome: „Paskutinis kąsnelis, ir viskas, gerai?“, tas vaikas dėmisi, nes jau tokius „paskutinius šaukštus“ suvalgė gal penkis. Todėl kai nori sau iškaulyti skanėstų, naudoja tą pačią taktiką – paskutinis ne visada reiškia TIKRAI paskutinis. Ir dar – mama sako tėčiui: „Tai taip tu mane ir myli, jei negali dėl manęs šito padaryti. Negi jau taip daug tavęs prašau?“ Vaikas girdi, mokosi ir visa tai kuo puikiausiai panaudoja. Ir mato – tai veikia! Siekia patenkinti savo poreikius ir įgeidžius. „Tėvų užduotis – atskirti poreikį nuo įgeidžio. Šokinėti ant lovos tikrai nėra poreikis; po šiuo įgeidžiu slypi vaiko noras dūkti, judėti, išlieti energiją. Todėl tėvai turėtų eiti ir daryti tai su vaiku, – primena psichologė J.Bortkevičienė. – Jei vaikas nustumia lėkštę makaronų ir prašo blynų, tai irgi – tik įgeidis, nes poreikis – pavalgyti. O tam užteks ir makaronų. Tas pats, kai vaikas prašo telefono automobilyje, nes jam nuobodu; tai tik įgeidis, nes galima sekti vaizdus pro langą ir skaičiuoti karves ar raudonus automobilius. Įtraukite vaiką į žaidimą!” Poreikius tenkiname, o ką daryti su įgeidžiais? Vaikai gali norėti dešimtojo „Lego“, mašinyčių, barbių, o tėvų užduotis – vaikui paaiškinti, kaip jis gali įgyvendinti tą savo norą ir tikslą. Tėvų užduotis – atskirti poreikį nuo įgeidžio. Šokinėti ant lovos tikrai nėra poreikis; po šiuo įgeidžiu slypi vaiko noras dūkti, judėti, išlieti energiją. „Juk ir mes gal norime „Lexus“ automobilio, ir jeigu labai, vadinasi, turime kažką daryti dėl savo užgaidos. Nes juk poreikiui nuvažiuoti iš taško A į tašką B pakaktų ir paprastesnio automobilio“, – aiškina psichologė. Todėl labai svarbu vaikui įdiegti, kad jei jis kažko nori, reikės įdėti pastangų. Reikia sudaryti jam galimybę rinktis. Nori kažkokio daikto? Teks atsisakyti pramogų, saldumynų, gal net prisidėti sutaupytais kišenpinigiais, senelių ar dėdžių dovanotais pinigais. Svarbu, kad vaikas turėtų tikslą, o tėvai padėtų vaiku sugalvoti planą, kaip jo siekti. Vaikas tikrina leistino elgesio ribas. Labai svarbu, kad tėvai nuo pat vaiko atsiradimo nustatytų tas ribas ir jų nuosekliai laikytųsi. Pasak J.Bortkevičienės, jei einate per raudoną šviesoforo signalą, kai nėra automobilio, rodote vaikui, kad taip galima. Arba einate ir iš paskos dar tempiate vaiką per gatvę, kur nėra pėsčiųjų perėjos. Tai vaikas mato ir mokosi – tas taisykles galima laužyti, ribas galima peržengti. Mama ir tėtis turi vieningai sutarti dėl taisyklių ir jų nuosekliai laikytis. Kai susiduria su draudimu. Sakom,kad su maistu negalima žaisti, o vaikas žiūri jums į akis ir kiša bulvių lazdeles į nosį. Ką daryti? Stiprinkite atsakomybės jausmą („Mes susitarėme“, „Toks buvo tavo sprendimas“, „Tokios taisyklės“). Parodykite vaikui, kad jo jausmai/norai išgirsti, tačiau ne visada tai turi kažką pakeisti („Aš suprantu, kad tau yra pikta“, „Tu turi teisę pykti, tačiau taip elgtis negalima“). Ir dar – jei kažko nenorite duoti vaikui, neerzinkite jo, o patraukite tą daiktą iš vaiko matymo lauko, tarkim, nevalgykite šokolado. Jei nuolat naršote telefonu, o vaikui jo neduodate, apmažinkite savo veiklą telefonu. Bijo pasakyti tiesą. Dažnai vaikas to išmoksta iš senelių. Šie nori anūką palepinti ir sako jam: „Tu tik mamai ir tėčiui nesakyk, gerai?“ Arba vaikas moksi stebėdamas tėvus, kurie, tarkim, telefonu kalbasi su seneliais, šie kviečia sekmadienio pietų, o tėvai atsako: „Ne, niekaip, žinokit, pas mus šiandien ateis svečių.“ Vaikas klausosi pokalbio ir galvoja – kokių svečių? Jis mato, kad nesakyti, meluoti yra saugusiųjų gyvenimo dalis. Jūratė Bortkevičienė konferencijoje „Atsakinga tėvystė“ 9 nuotr. Manipuliavimo būdai Aktyvus manipuliuotojas. Jis yra tarsi mažasis monstriukas, kuris manipuliuoja tada, kai yra žiūrovų, aplinkinių. Jo manipuliavimo būdai: „Noriu dar!” – „Aš suprantu, kad tu nori, tačiau šiandien viskas. Rytoj mes vėl galėsim tai daryti”. Jokiu būdu nerėkite, kaip vaikas. Jūs suaugę, patylėti juk mokate – susivaldykite. Taip pat skaitykite: Kun. Ričardas Doveika: „Kodėl dauguma vyrų šlaistosi su buteliu rankoje? Atsakymas – jų niekada nereikėjo šeimoje“ „Jūs privalot!“ – „Aš suprantu tavo norą, bet…” Padarykime, kad vaikai ne privalėtų, o norėtų. Jei vaikas sako „jūs privalot“, vadinasi, jis to išmoko iš aplinkos. Juk tikrai girdėjo tėvus sakant: „Tu privalai susitvarkyti“ „Tu privalai gerai mokytis.“ Patys tėvai turėtų mažiau privalėti, o daugiau norėti, pavyzdžiui, eiti į darbą, persodinti gėles, susitvarkyti kambarius ir pan. „Nekenčiu tavęs“, „Nemylėsiu tavęs“ – „Nesureikšminkite tokių pasakymų. Patikėkite, vaikai tėvus myli besąlygiškai. Jokiu būdu nesakykite atgalios: „Žinok, ir aš tavęs nemyliu“. Jūs vaiko pasakytus žodžius pamiršite, o vaikas – ne“, – akcentuoja lektorė. „Tu bloga/-as“ – Nesivelkite į nereikalingas diskusijas. Užteks pažvelgti, ir viskas. Jokių komentarų ir įrodinėjimų, kad jūs iš tiesų esate gera/-as. „Aš pasiskųsiu tėčiui/mamai“ – Sutikite, nesiginčykite: „Tu teisus, reikia apie tai pasakyti tėčiui/mamai.“. „Jei neduosi, aš visai nevalgysiu!” – Dar nė vienas vaikas, kuris taip gąsdino, nenumirė. Nepasiduokite šiam šantažui ir nepulkite įrodinėti, kaip svarbu vaikui dabar pavalgyti. Ramiai pasakykite: „Gerai, tebūnie, kaip nori, nevalgyk.“ Net jei paskui slapčia vaikas valgys atšalusį maltinuką, jums turi vsiai neskaudėti širdies. Nė kiek! Pasyvus manipuliuotojas. Jo manipuliavimo būdai: „Aš tave myliu, tu labai geras... Ar galiu..?“ Siūloma išeitis tėvams: „Ir aš tave myliu, tačiau – ne. Džiaugiuosi, kad tu mane vertini, bet ne. Tas paskutinis kartaus jau buvo, taigi ne.“ „Aš pavargęs“, „Aš nemoku“, „Man nepavyks“ – „Tu sugebėsi, tau tikrai pavyks“, „Pailsėk, tau pavyks.“ Ir viską darote su šypsena! „O mano draugas tai turi...“ – „Gerai, džiaugiuosi už tavo draugą“, „Kaip smagu, kad draugas turi, galėsite pasidalinti.“ Ašaros. Labai dažnai vaikai jas pasitelkia ir drasko tėvams širdį. Tėvams reikia išlikti ramiems ir nuosekliems. Ne yra ne. „Aš sergu“. Vaikais mato ir girdi, ką sako suaugusieji. Juk kaip mes komentuojame: „Man nuo tavo zyzimo jau galvą skauda“, „Tu man vėžį įvarysi“, „Tu esi man skausmas, mano vargas.“ Pasak psichologės, kai vaikas negauna iš tėvų dėmesio ir meilės natūraliu būdu, jis pradeda sirgti ir save sargdinti. Juk apie ligonį visi tiek šokinėja! Laimos Druknerytės nuotr./Psichologės J.Bortkevičienės knyga „Atsakinga tėvystė“ Laimos Druknerytės nuotr./Psichologės J.Bortkevičienės knyga „Atsakinga tėvystė“ Išvados Jei nenorite, kad vaikas jumis manipuliuotų: Nemanipuliuokite kitais – vaikais, sutuoktiniu, tėvais, uošviais, draugais, giminaičiais. Padarykime, kad vaikai ne privalėtų, o norėtų. Jei vaikas sako „jūs privalot“, vadinasi, jis to išmoko iš aplinkos. Sekite savo elgesį. Jei pasitaikė, kad jus įtraukė į manipuliacijos tinklą, pripažinkite tai ir pasižadėkite, kad daugiau to nebus. Nes tėvai dažnai išsigąsta, o kokios bus pasekmės, jei nepasielgs taip, kaip vaikas nori. Jei vaikas maunasi skirtingas kojines – tebūnie, vaikas juk nesušals kojų, tegu ugdo saviraišką, stilių. Bet jei vaikas valgo dešimtą saldainį, tai pasekmės tikrai bus: pasikeis jo savijauta, svoris. Jei vaikas mus kitus, pasekmės bus. Tai padės tėvams suprasti, kokios gali būti draudimų pasekmės, ir jas įvertinti. Kontroliuokite savo emocijas. Nesityčiokime iš vaikų, nesivaipykite, nemįgdžiokite jų intonacijas, bet elkimės natūraliai, ramiai ir pagarbiai. Būkite teisingi sau ir vaikams.

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/seima/psichologe-j-bortkeviciene-apie-populiariausius-vaiku-manipuliavimo-budus-ir-kaip-jiems-atsispirti-1026-774880

Pirmoko kraitelė

  • kuprinė
  • penalas
  • aplankas („papkė“) sąsiuviniams
  • sportinė apranga ir maišelis jai susidėti
  • češkės (geriau juodos)
  • sąsiuviniai (matematikos ir lietuvių k. po 5)
  • aplankalai sąsiuviniams ir knygoms
  • rašalinis parkeris (mėlynai rašantis)
  • liniuotė (30cm)
  • pieštukas (minkštas)
  • drožtukas
  • trintukas (minkštas)
  • flomasteriai (6 ar 12)
  • spalvoti pieštukai (6 ar 12)
  • guašas (6 spalvos)
  • įvairūs teptukai
  • piešimo lapai (storesni, lengvai išplėšiami)
  • spalvotas popierius (geriau dvipusis)
  • kartonas (spalvotas ir baltas)
  • žirklutės (gerai kerpančios)
  • klijai (sausi)
  • plastilinas
  • lentelė lipdymui.

Patarimai būsimųjų pirmokų tėveliams

Mokymosi pradžia – didelių pasikeitimų metas ir išbandymas pačiam vaikui ir visai jūsų šeimai. Sėkminga pirmoko adaptacija mokykloje didele dalimi priklauso nuo to, kaip vaikas paruošiamas šeimoje. Vaikas turi žinoti, kad 35 minutes reikės būti susikaupusiam, teks klausytis ir išgirsti. Šie patarimai turėtų palengvinti būsimų mokinukų prisitaikymą prie naujos aplinkos, padėti lengviau ir sparčiau atlikti įvairias užduotis.

Todėl nepamirškite, ką reikia ATMINTI ruošiantis

mokyklai:

• Mokykite vaiką saugiai elgtis gatvėje, parodykite

saugiausią kelią į mokyklą .

• Mokykite vaiką patį apsirengti, užsirišti batų raištelius (šio įgūdžio prireiks prieš/po kūno kultūros pamokas, einant į valgyklą, lauką).

• Kelionių, išvykų metu pastebėkite įvairius užrašus,

tarkite raides, skiemenis, žodžius.

• Skaičiuokite (kiek vaikas mato medžių, namų, mašinų), lyginkite ko daugiau, ko mažiau.

• Klausinėkite vaikų “kodėl?“, jie tegu atsako „todėl“. Prašykite atsakinėti pilnais sakiniais (tai padės rašant rašto darbus).

• Skatinkite vaikus kurti pasakojimus, juos iliustruoti piešiniais. Mokykite deklamuoti eilėraščius išraiškingai, aiškiai, neskubant.

• Pratinkite vaiką, kad išklausytų kalbantį žmogų (tai padės įsiklausyti į mokytojos aiškinimą bei skelbiamą užduotį).

• Tegu mokosi netrukdyti savo sesutei, broliukui, tėveliams (klasės suole sėdės ne vienas, o su klasės draugu) .

• Mokykite vaiką orientuotis erdvėje (kairė, dešinė, viršus ir pan.) .

• Mokykite saugiai naudotis žirklėmis, nes jų pamokose reikės dažnai.

• Mokykite dirbti su popieriumi. Parodykite, kad norimą figūrą galima iškirpti ir lapo krašte, ne tik viduryje.

• Leiskite naudotis liniuote (mokykloje reikės braižyti atkarpas, geometrines figūras).

• Skatinkite susitvarkyti savo darbo vietą (pasibaigus vienai pamokai reikės greitai pasiruošti kitai).

• Leiskite vaikui pasidžiaugti naująja kuprine, rašymo priemonėmis bei kitais mokyklai skirtais daiktais. Tegu mokosi juos susidėti ir vėl išimti iš kuprinės.

• Pratinkite vaiką užbaigti pradėtą darbą bei kruopščiai jį atlikti. Vaikas mokysis ne tik skaityti, rašyti, skaičiuoti, bet ir valdyti ranką, susikaupti, išlaikyt dėmesį, įsiminti, logiškai mąstyti.

Kaip rugsėjo 1-ąją paversti nepaprasto nuotykio pradžia?

Vytis VALANTINAS, klinikinis psichologas
Psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai kabinetas
Vaiko mokymosi motyvacija daugeliu atveju yra „išvestinis dydis“, pasekmė, priklausanti nuo protingo, pamatuoto tėvų įsitraukimo į vaiko ugdymą, kuris prasideda ikimokykliniame amžiuje ir, palengva atslūgdamas, išlieka per visus mokyklinius metus, kol paauglys ima daryti sprendimus, susijusius su savo profesijos pasirinkimu.
Likus mėnesiui
Į namus, kuriuose gyveno 7 metų vaikas, atėjo ramus rugpjūčio vakaras. Šiltame virtuvės ore pleveno įprastos, mielos, tarsi iš M. Stepnovos romano atskridusios, „namų židinio fėjos“, gaubiamos baltų, ką tik arbatinuke užvirusio vandens garų. Vaiko tėvai sėdėjo prie atdaro buto lango ir kalbėjosi.
– Liko mėnuo, – murmėjo Tomas. – Regis, apie viską pagalvojom, viską papasakojom, bet vis tiek neramu.
– Jis šaunuolis, – pasakė Ieva, – moka pats išsirinkti ir nusipirkti blynų kavinėje! Vakar buvom, pati mačiau: su MĖLYNIŲ uogiene...
– Ar jis moka tai padaryti valgykloje, kai aplink klega dar 200 vaikų? – abejojo Tomas.
– Susitvarkys, išmoks! – drąsino vyrą Ieva. – Aš juo tikiu. Nemanau, kad mums dar ką nors verta daryti. Tegul vaikas mėgaujasi vasara. Atėjus rugsėjo pirmajai, aš iškaulysiu darbe keletą dienų atostogų, kad nebūčiau pavargusi, ir, iš mokyklos grįžus Linui, galėčiau su juo tyrinėti pirmųjų dienų klasėje įspūdžius.
 
Nepaprasto nuotykio pradžia
 
Kiekvienam septynmečiui pirmasis „mokyklinis“ rugsėjis tampa didelio 12 metų (t. y. amžinybę) trunkančio nuotykio pradžia. Koks bus šis nuotykis? Vieni pirmokai rugsėjo pirmosios laukia kaip šventės, kiti – mato ją kaip dar vieną suaugusiųjų sugalvotą „sankciją“, kuri sujauks jų gyvenimus. Kai kuriems tėvams mokyklos pradžia labiau siejasi su palengvėjimu, jų vaiko stiprybių ir savarankiškumo augimu, kitiems kelia didžiulį nerimą, baimę, kad jų vaikas patirs nesėkmę, bus nepakankamai suprastas ir įvertintas. Normalu, jei abu šie jausmai – ir džiaugsmo, ir nerimo – suaugusiesiems kyla kartu, yra sumišę, nes mokymosi pradžia žymi naujo svarbaus etapo pradžią, kurioje slypi ir svarbios galimybės, ir potencialūs sunkumai
 
Šio straipsnio tikslas – „atgaivinti“ nerimastingo džiaugsmo kamuojamus būsimų pirmokų tėvus, nuraminti „sudirgusius nervus“, padrąsinti pasitikėti savo vaiku ir, svarbiausia, atkreipti dėmesį į faktą, kad vaiko mokymosi motyvacija daugeliu atveju yra „išvestinis dydis“, pasekmė, priklausanti nuo protingo, pamatuoto tėvų įsitraukimo į vaiko ugdymą, kuris prasideda ikimokykliniame amžiuje, ir, palengva atslūgdamas, išlieka per visus mokyklinius metus, kol paauglys ima daryti sprendimus, susijusius su savo profesijos pasirinkimu. Vaikui augant, suaugusiųjų reikšmė ir vaidmuo jo gyvenime ne mažėja, o keičiasi. Jei to nepripažįstame, kone kiekviename amžiaus tarpsnyje susiduriame su savitu vaiko pasipriešinimu. Raidos etapo poreikius atitinkantis suaugusiųjų įsitraukimas yra vaikui naudingas ir puoselėjantis, jis leidžia „amortizuoti“, švelninti patiriamus mokymosi ar bendravimo sunkumus, nesėkmes paversti sėkmės ir augimo galimybėmis.    
 
Aiškiai ir konkrečiai apie vaiko laukiančias permainas
Tėvų baimės dėl būsimo pirmoko yra gerokai susijusios su pokyčiais, kuriuos vaikas patirs, ir naujomis situacijomis, su kuriomis jis turės susitvarkyti. Svarbu gebėti nepagrįstas, katastrofines baimes („jis vos moka skaityti, kiti jį pralenks ir jis neįstos į universitetą“) mintyse atsieti nuo realių faktų apie tikrus vaiko laukiančius pokyčius. Kuo tiksliau tėvai geba sau patiems apibrėžti, kas iš tikrųjų laukia būsimo pirmoko – tuo mažesnis nerimas. Išvardykime šias aprėpiamas permainas, kurias patirs Jūsų sūnus (dukra), tapęs(-usi) mokiniu(-e):
  • vaikas sutiks naują mokytoją ir kitą mokykloje dirbantį personalą, kurių turės klausyti ir su kuriais jam prireiks sutarti bei pasitarti: paprašyti jų pagalbos ar užduoti klausimus (kai kurios mokyklos suteikia galimybę vaikams susipažinti su mokytoja dar prieš prasidedant mokslo metams, kitos – priešingai, teigdamos, kad visi įstaigoje dirbantys pedagogai yra „geri“, tokių susitikimų vengia);
  • jei vaikas prieš tai nelankė darželio, jis atsidurs keliasdešimties nepažįstamų vaikų, tarp kurių turės susirasti draugų ir bendražygių, apsuptyje; nelankę darželio vaikai paprastai turi mažiau bendravimo su bendraamžiais patirties ir daugumą konfliktų yra linkę spręsti įtraukdami suaugusiuosius. Iššūkis tokiam vaikui – išmokti, kad dalį nesutarimų su vaikais galima spręsti pačiam, savarankiškai įtikinant, perkalbant, susitariant, susitaikant ir kt.;
  • pamokos truks ilgiau nei darželio ugdomieji užsiėmimai;
  • laiko žaidimams pamokų metų bus skiriama mažiau, žaidimai bus koordinuojami mokytojos, tai yra kitaip, nei vaikas yra įpratęs (dėl šios priežasties itin vertinga išlieka galimybė pažaisti namuose, šis vaiko poreikis tapus pirmoku niekur nepradingsta, jis yra labai svarbus vaiko nerimo įveikai ir laimingumui; asmens poreikis žaisti, jei tik nėra užgniaužiamas ir vėliau sudraskomas žiauraus ir perdėm reiklaus superego (psichologinė sąvoka, kuria apibūdinami vidiniai žmogaus reikalavimai elgtis tinkamai), išlieka visą gyvenimą; džiaugsmo ir naudos žaisdami gauna ir vaikai, ir senoliai);
  • keisis vaiko dienos ritmas, darbotvarkė, ryto ir vakaro rutina, laikas, kurį jis praleidžia atskirai nuo tėvų, kitų jam gerai pažįstamų suaugusiųjų;
  • mokykloje bus naujų, anksčiau negirdėtų taisyklių, kurių teks laikytis, ir užduočių, kurias reikės stengtis atlikti (dauguma tėvų labiausiai nerimauja dėl to, kaip jų vaikui seksis mokytis, taip pat dėl galimų jo nusižengimų ar elgesio problemų, patyčių);
  • vaikas gaus pirmuosius mokytojo skiriamus savo veiklos įvertinimus, nesvarbu, kad išreikštus ne skaitiniais pažymiais, bet emociškai įkrautomis piktogramomis (paveikslėliais);
  • atsiras naujas kelias, kuriuo vaikas kas rytą keliauja į mokyklą (jei anksčiau vaikas lankė darželį – šis kasrytinis kelias pasikeis); taip pat pasikeis aplinka, kurioje vaikas kasdien praleidžia daugiausia laiko: jos garsai, spalvos, kvapai ir kt.
  • jei vaikas valgys priešpiečius ar pietus mokyklos valgykloje – keisis jo maisto racionas, tikriausiai jam reikės išmokti savarankiškai apsipirkti valgykloje, kai aplink šurmuliuoja daug nepažįstamų vaikų. 
Kiekviena iš šių permainų turi savyje paslėptą didesnį ar mažesnį iššūkį, taip pat – džiaugsmą, ir naujus potyrius. Labai svarbu, kad 7 metų sulaukęs vaikas turėtų galimybę patirti visas šias naujoves, nes pernelyg nuo jų saugodami suaugusieji užkirstų vaikui galimybę augti ir stiprėti.
Tėvų vaidmuo: svarbiausia turėti savo vaikui laiko
 
Vienoms pirmoko laukiančioms permainoms tėvai gali padėti pasirengti iš anksto, kitoms skirti laiko mokslo metams jau prasidėjus, trečias vaikai dažniausiai puikiai įveikia patys, be papildomos pagalbos, suaugusieji apie jas ir nesužino. Kartais pasitaiko, kad darželyje gerai pritapę vaikai būna nervingi ir prislėgti pirmąją dieną ar savaitę pradinėje mokykloje. Svarbiausias veiksnys, padedantis vaikui prisitaikyti prie būsimų ar jau užklupusių pokyčių, yra artimiausių suaugusiųjų jam skiriamas dėmesys, kalbėjimasis su vaiku apie tai, kokie nauji dalykai laukia mokykloje, domėjimasis, ką jis patyrė per pirmąsias dienas, savaites, mėnesius. Kartu pasvarstykime, ką galime padaryti, kad vaikui pradėti mokytis būtų lengviau.
  • Tikėkite savo vaiku ir pedagogais. Kad ir kaip Jūsų vaikas reaguotų į mokyklą, Jus, kaip mamą ar tėtį, turėtų raminti žinia, kad pedagogai greičiausiai bus matę daugybę nerimą išgyvenančių vaikų ir tikriausiai žinos strategijų, kaip tokioje situacijoje vaikui galima padėti. Išlikite vaiko akyse pozityviai nusiteikę ir stiprūs. Būkite tie, kurie galės pagelbėti, jei vaikui pagalbos prireiktų, tie, kurie domėsis, kaip vaikui mokykloje sekasi, tie, kurie iš savo patirties žino, ką reiškia būti mokiniais ir gali suprantamai apie tai papasakoti, atsakyti į klausimus, nuraminti. Džiaukitės faktu, kad Jūsų vaikas – užaugo! Jis jau pirmokas.
  • Paieškokite internete mokyklinio amžiaus vaikus auginančių tėvų bendruomenių, forumų, susipažinkite su jais, teiraukitės, kaip jų vaikai jautėsi, pradėję lankyti mokyklą. Vėliau nepamirškite parašyti jiems, kokie patarimai buvo vertingi, padėjo. Tėvų bendruomenės turi didelę jėgą, padedančią įveikti vaikų sunkumus ir taip pat – siekti švietimo sistemos reformų. Lietuvoje vis dar labai svarbu jas burti ir stiprinti.
  • Jeigu mokykla suteikia tokią galimybę, kartu su vaiku apžiūrėkite mokyklą, klasę ir susipažinkite su būsima mokytoja dar prieš prasidedant mokslo metams. Ištyrinėkite patalpas, suraskite ir apžiūrėkite tualetą ir valgyklą. Jei tai padarysite, Jūsų vaikas jausis daug drąsiau, nes rugsėjo pirmąją pateks į jau šiek tiek pažįstamą aplinką. Tas pats galioja ir Jums – mama ar tėtis, šventės metu nerandantis mokyklos įėjimo, aktų salės ar reikiamos klasės ir besiblaškantis po sausakimšą nepažįstamą pastatą, tikrai glumins vaiką. Kartu pasivaikščiokite į mokyklą vedančiu keliu, ieškokite šiame įvykyje džiaugsmo. Galbūt kažkur pakeliui, tarp pilkų namų ir kreivų tvorų, yra koks nors stebuklingas mažas kioskas, kuriame po pamokų galima nusipirkti ledų ar saldainių?
  • Dar kartą papasakokite vaikui apie tai, kaip saugiai elgtis gatvėje, net jei manote, kad vaikas to jau išmoko darželyje. Dalis vaikams skirtų taisyklių, palikus darželį, pasikeičia, jiems svarbu suprasti, kokie dalykai išlieka tokie patys, net jeigu vaikas – jau pirmokas. 
  • Vaikui itin vertinga pažinoti bent kelis kitus vaikus, kurie eis į tą pačią klasę, o Jums – jų tėvus. Prisiminkite savo vaikystę – daug lengviau yra dalyvauti šventėje, estafetėje, renginyje, gimtadienyje, kuriame jau kažką pažįstate: žmogų, prie kurio iš karto galima prieiti ir sveikintis, su kuriuo galima laikytis kartu, su kuriuo mokykla ir pamokos akimirksniu tampa ne vienišu, bet bendru reikalu.
  • Dar prieš einant į mokyklą papasakokite vaikui, ką reiškia būti mokiniu. Juk mokinio vaidmuo gana rimtas, visai kitoks nei ikimokyklinuko. Vaikui, jo neišgąsdinant, reikėtų pozityviai (bet kartu tikroviškai, nepagražinant, neapgaudinėjant) papasakoti, kokia bus ir kiek truks mokymosi diena, kuo ji bus įdomi, kada nuo šiol jis turės eiti miegoti ir kada keltis, ar keisis drabužiai, jam einant į mokyklą, kokius daiktus jis galės pasiimti su savimi, o kokius privalės palikti namuose. Paaiškinkite vaikui, kodėl į mokyklą negalima neštis brangių daiktų ir kaip reikia saugoti jam priklausančius daiktus (pirmokams yra svarbi galimybė turėti mokykloje jiems priklausantį mažą, neprabangų žaisliuką). Vaikui taip pat svarbu, kur ir ką jis valgys, ką daryti, jei bus neskanu, kada Jūs nuvešite jį į mokyklą ir kada pasiimsite; kas atvyks, jeigu Jūs negalėsite jo paimti, ar vakarais jam bus galima pažaisti (būtinai!), kaip vaikas galės su Jumis susisiekti, jei jį ištiktų bėda. Jei susisiekti negalės – kaip ir iš ko vaikui prašyti pagalbos. Ką vaikui tiksliai reikia sakyti, kaip pradėti pokalbį, kai jam reikia pagalbos? Kaip už tą pagalbą padėkoti? Ką daryti, jei pagalba visai nepadeda?
  • Skirkite laiko vaiko įgūdžiams, kurie padės jam jaustis drąsiau mokykloje, pavyzdžiui, – pažaiskite su vaiku vaidmenų žaidimą, kurio metu jis gauna tikrų pinigų ir savarankiškai išsirenka bei nusiperka (gaudamas grąžos!) vieną iš kelių patiekalų imituotoje mokyklos valgykloje. (Juokais suvaidinkite bambančią, kuo nors nepatenkintą virėją, o paskui – draugišką.)
  • Kartu perskaitykite kokią nors vaikišką knygą, kurioje rašoma apie pirmąją dieną mokykloje. (Tik neišrinkite baisios istorijos, mokyklos ir mokytojų aprašymų vaikų literatūroje yra visokių.)
  • Dar prieš rugsėjo pirmąją pratinkitės prie naujo dienos ritmo. Stenkitės daryti tai maloniai, o ne taikykite sankcijas. (Naujas miego ir kėlimosi laikas – svarbus pokytis, jį patiria vaikai, kurie jau yra dideli, gudrūs ir eina į mokyklą! Paaiškinkite tai vaikui.) Dar prieš rugsėjo pirmąją išeikite į lauką nešini kuprine, apsirengę uniforma ar tais drabužiais, kuriuos parinkote mokyklai. Naudos galima gauti ir iš kaimynų – sutarkite, kad jie vaiką ištikusius pokyčius pastebėtų ir į juos garsiai sureaguotų („Oho, Jūsų sūnus nešasi kuprinę, apsirengęs švarku – jau mokinys!)
  • Prieš rugsėjo pirmąją paguldykite vaiką miegoti laiku, ir patys labai netempkite į naktį, tai padės būti žvalesniems ir ramesniems iš ryto. Kartu su vaiku iš vakaro pasiruoškite pirmajai dienai skirtus drabužius.
  • Vaikui bus lengviau leisti Jums išeiti rugsėjo pirmąją, jeigu jis žinos, kiek laiko praleis mokykloje, ką ten veiks ir kada Jūs sugrįšite jo pasiimti. Galite vaikui palikti kokį nors mamos ar tėčio „reprezentantą“ (tėvus simbolizuojantį daikčiuką), kuris padės jam jaustis ramiau, nes visą laiką bus kišenėje (maža žaislinė figūrėlė, mažytė tėčio, mamos ar namų nuotrauka, ar kt.). Laikykitės duoto pažado ir pasiimkite vaiką iš mokyklos laiku. (Prisiminkite savo vaikystę, ar buvo nutikę taip, kad Jūsų pasiimti atėjo paties paskutinio(-ės), kaip tada jautėtės?)
  • Dar kartą atminkite: daugelis pradinių klasių mokytojų yra tikri profesionalai, jie neturėtų ant Jūsų supykti, jeigu pirmąją dieną klasėje paliksite verkiantį vaiką. Tokių situacijų pedagogai yra matę daugybę kartų ir moka suteikti paramą nuliūdusiam vaikui. Kai kurie pedagogai juokauja, kad didesnis sunkumas jiems – tarpduriuose pravirkstantys tėvai. Jei pavyksta, trumpam suvaldykite savo pačių jaudulį, nes vaikui gali būti baugoka matyti klasėje verkiančią mamą (pasitaiko ir tėčiams). Suprantama, rugsėjo pirmoji – jaudinantis įvykis tėvams, ir jeigu Jūs išgyvenate labai intensyvius jausmus – nepykite ant savęs, nes tai – normalu. Galite drąsiai verkti iš džiaugsmo arba ilgesio iš karto, kai tik nulipsite mokyklos laiptais. O jei nepavyko ir apsiverkėte prie vaiko – nesisielokite, ašaros nieko blogo, tik pasakykite, kad vaiku džiaugiatės ir didžiuojatės.
  • Jei vaikas labai susijaudinęs – sutarkite, kam iš mokyklos personalo Jūs galite paskambinti dienos metu ir pasiteirauti, kaip pirmokas(-ė) laikosi.
  • Galite iš anksto pasitarti su mokytoja, koks atsisveikinimo su vaiku ritualas jos praktikoje suveikia geriausiai. Daugelis autorių rekomenduoja, kad jis būtų trumpas ir paprastas: pirmosiomis dienomis vaikas gali būti palydėtas į tualetą (jei to reikia), prie drabužių spintelių, tada prie suolo. Daugeliui vaikų padeda trumpas apkabinimas ar bučinys bei patikinimas, kad Jūs grįšite jo pasiimti. Šį atsisveikinimo ritualą galima labai greitai sutrumpinti, kai tik vaikas pasijunta saugus, o galiausiai jis palieka Jus prie mokyklos laiptų ir skuodžia vidun. 
  • Pirmosiomis savaitėmis ypač domėkitės, kaip Jūsų vaikui sekasi mokykloje, tačiau nekvoskite. Jeigu vaikas į pasiteiravimą atsako: „Ai, nieko neveikėm toj mokykloj“ ir nori eiti žaisti – leiskite, pailsėjęs tikrai papasakos ką nors daugiau. Svarbiausia – likite prieinami pokalbiui. Formuluokite vaikui klausimus vartodami paprastus žodžius. Pavyzdžiui, ne visi pirmokai (kaip, beje, ir jų mokytojai) tiksliai supranta, ką reiškia žodis „patyčios“. Atsakymą rasite svetainėje www.bepatyciu.lt.
  • Jei Jūsų vaikas sielojasi, kad kiti vaikai jau moka tai, ko jis dar nemoka, nuraminkite jį – tikrai išmoks. Didžiausia problema pirmaisiais mokslo metais yra ne ta, kad vaikas patiria sunkumų (jų patirti normalu), bet pernelyg silpnas vaiko ryšys su artimiausiais suaugusiaisiais, kalbėjimosi, domėjimosi vaiko patirtimi stoka, dėl kurios vaikas nedrįsta apie savo sunkumus pasipasakoti. Rugsėjo pirmoji neabejotinai yra šventė, tačiau po poros dienų ši šventė pasibaigia, o iššūkių – padaugėja. Pirmokui yra labai svarbi tėvų parama tvarkantis su patiriamais iššūkiais.
  • Jei Jūsų vaikui mokykloje labai patiko – nelikite abejingi. Tegul Jūsų džiaugsmas tampa matomas, leiskite vaikui suprasti, kad esate patenkintas net ir mažiausiais  pasiekimais – juos vaikas bus linkęs kartoti ir plėtoti. Jei Jūsų vaikas nusiminęs, sužinokite, kas atsitiko, tapkite vaiko bendražygiu sprendžiant problemą. Būdami su vaikais išvien, būdami „vaikų pusėje“, o ne juos kaltindami, bardami ar moralizuodami, suaugusieji turi galimybę „amortizuoti“ daugelį vaikus ištikusių sunkumų.
  • Nesitikėkite, kad Jūsų vaikas pats detaliai paaiškins, kas jam nepavyksta per pamokas. Šią informaciją gausite ir vaikui padėti galėsite tik bendradarbiaudami su pedagogu. Tėvai kartais paskuba siekdami pagalbos iš išorės, ieškodami toli nuo vaiko aplinkos ir kasdienių situacijų tūnančių ekspertų, aplenkdami išminčius, dirbančius jų vaiko ar paralelinėje klasėje, per savo praktiką mačiusius daugybę vaikų ir galinčius padėti sugalvoti, kaip mokytojas ir tėvai gali dirbti išvien, spręsdami vaiko mokymosi sunkumus. Tegul Jūsų vaiko mokytoja tampa pirmuoju žmogumi, su kuriuo Jūs susisiekiate, jeigu Jūsų vaikas turi sunkumų. Leiskite mokytojai suprasti, kad norite prisidėti prie vaiko ugdymo, klauskite, ką galėtumėte padaryti, kad vaikas jaustųsi ir jam sektųsi geriau.
  • Jei Jūsų vaiką nuskriaudė kitas vaikas, gera mintis yra pirmiausia kreiptis į vaiko mokytoją, prašyti pagalbos ir konfliktą spręsti jai padedant. Į tiesioginį Jūsų skambutį daugelis kitų tėvų gali sureaguoti gynybiškai. Mokytoja, kaip pedagogė ugdanti Jūsų vaiką, turi aiškiai apibrėžtą vaidmenį, pareigas ir teisę susisiekti su skriaudėjo tėvais, atskleisti faktus, aiškintis situaciją ir teikti rekomendacijas, kaip problemą spręsti. Niekada neauklėkite kito vaiko tiesiogiai, savarankiškai, skambindami jam mobiliuoju telefonu, siųsdami grasinančią žinutę (visiškai netinkama), nesiimkite „ūkauti“ ant kito vaiko pričiupę jį mokyklos koridoriuje. Pastarojo vaiko tėvai gali suklysti ir palaikyti Jūsų veiksmus prievarta, o tada – nesigilindami į tai, ką jų pačių sūnus (dukra) iškrėtė, imsis gelbėti savo, o ne Jūsų vaiką. Tokiais veiksmais galite ne padėti, bet pakenkti savo vaikui. Pasitaiko, kad susikivirčiję vaikai susitaiko tą pačią savaitę, tuo tarpu tėvai lieka susipykę ilgam.
  • Siekite kuo geresnio ryšio su pedagogu, ypač tuo atveju, jeigu Jūsų vaikas pasakoja apie patiriamas patyčias. Kartu su juo galvokite, kaip padėti vaikui, konsultuokitės su švietimo pagalbos specialistais, kelkite šią problemą tėvų susirinkimuose, ne kaltinkite kitus tėvus, bet kvieskite kartu galvoti, ką daryti, dalykitės aiškiomis, konkrečiomis atsakomybėmis, ieškokite atsakymų interneto svetainėje www.bepatyciu.lt. Tyrimų duomenys rodo, kad patyčios daro itin stiprų negatyvų poveikį vaikų psichikos sveikatai ir mokymuisi, todėl joms užkirsti kelią būtina kuo skubiau ir nuolat vaikus mokyti elgtis tinkamai, būti šio elgesio modeliais. Nieko nedarant, savaime patyčių problema neišsisprendžia.
  • Jei Jūsų pirmokui mokykloje nepavyksta susirasti draugų – pasitarkite su mokytoja. Pedagogai paprastai išmano daugybę būdų ir priemonių, padedančių įtraukti į bendrą veiklą visus vaikus ir paskatinti juos bendrauti, jei tik laiku pastebi, kuris vaikas lieka nuošalyje dažniau nei kiti. (Gausu tokių priemonių yra Lions Quest ir kitose programose). Jei turite giminaičių ar draugų, auginančių panašaus amžiaus vaikus – aplankykite juos savaitgaliais, kuo dažniau veikite ką nors drauge. Tokiu būdu Jūsų vaikas, kuris dar nesusirado draugų mokykloje, tobulins savo bendravimo įgūdžius ir patirs bendravimo teikiamą džiaugsmą, taps drąsesnis būdamas su bendraamžiais, o tai ilgainiui padeda susirasti draugų mokykloje. Iš pradžių svarbu, kad jis turėtų bent vieną draugą kur nors, neliktų vienišas.
  • Mokslo metų pradžioje nepersistenkite su būreliais, palikite vaikui laisvų popiečių veikti tą, ką jis mėgsta: pažaisti, pažiūrėti filmuką, dūkti, piešti, pasėdėti prie kompiuterio ar kt. Šis laikas vaikui tebėra labai reikalingas, nors jis – jau nebe ikimokyklinukas.
 
Tėvų lūkesčių ir nuostatų svarba
 
Būsimam pirmokui vienodai rizikingi yra ir nepagrįstai dideli, ir labai maži tėvų lūkesčiai. Pirmuoju atveju tėvai labai pervertina atėjusių mokslo metų svarbą, tampa neadekvačiai reiklūs, kritiški, taip aštrindami vaiko patiriamų sunkumų išgyvenimą. Antruoju atveju tėvai akivaizdžiai nevertina vaiko pastangų, neskiria jam dėmesio, manydami, kad rugsėjo pirmosios permainos nieko nereiškia arba kad mokymasis yra tik „vaiko reikalas“ ir kt.
 
Pasekmės abiem aprašytais atvejais gali būti įvairios. Pasitaiko, kad nepajėgiantys patenkinti tėvų lūkesčių arba nuolatinį abejingumą patiriantys vaikai ilgainiui ima protestuoti, atsisako eiti į mokyklą, gali padidėti vaiko jautrumas, atsirasti miego, apetito pokyčių, psichosomatinių nusiskundimų ir kitų problemų. Jei matote, kad tai vyksta – pasitarkite su vaikų psichologu.
 
Straipsnyje taip pat verta skirti dėmesio tėvams, kurie yra labai nepatenkinti mokyklomis ir šalyje susiklosčiusia švietimo situacija, turi tam savų priežasčių. Yra suaugusiųjų, kurie vos prisiminę mokyklą pajunta, kaip iš giliai, iš toli, iš pačios vaikystės, dundėdami ima artintis patys stipriausi potyriai: nuoskauda, baimė, pyktis, vienišumas, nuobodulys ar kt. Taip yra ne visiems, bet šitaip pasitaiko, mokyklinių patirčių tikrai yra labai įvairių.
 
Dominuojanti pedagogikos sistema visais laikais neišvengiamai turi savo kritikų, tai yra normalu ir pozityvu, nes suteikia galimybių permainoms. Pasitaiko, kad aktyviai domėdamiesi tėvai randa kraštutinių atskalūnų ir „kovotojų“ prieš vyraujančią sistemą, pavyzdžiui, teigiančių, kad dabartinė pedagogika savo esme išliko perdėm „prievartinė“ ar kt. Kartais kitoniško mąstymo apie vaiko ugdymą stovyklos turi svarių argumentų savo teiginiams, kurie atkreipia dėmesį į tai, kaip švietimo sistemą galima keisti, tobulinti. Į šį reikalą įsigilinę tėvai, kartais nusprendžia pasirinkti pagal alternatyvius modelius dirbančias švietimo įstaigas.
 
Kad ir kokią pradinę mokyklą tėvai nuspręstų pasirinkti, yra svarbu, kad jie su mokykla susijusias abejones aptartų tarpusavyje, su kitais tėvais ir pedagogais, „transliuotų“ jas švietimo politikams, bet ne vaikams, kuriems tėvų išankstinė negatyvi nuostata mokyklos ar mokytojų atžvilgiu kelia vidinę sumaištį ir verčia išlikti lojaliems tėvams ir priešintis pedagogams.
 
Taip pat reikėtų išvengti supriešinimo, sakant vaikui, kad jis yra kitoks nei kiti vaikai, jo tėvai yra įžvalgesni, todėl parinko jam geresnę mokyklą, nei kitiems vaikams. Šie atvejai nėra labai dažni, bet kartais jų pasitaiko. Negatyvus išankstinis tėvų nusiteikimas ir vėlesni vaiko sunkumai mokykloje yra susiję glaudžiai ir apmaudžiai.
 
Būkite atsargūs lygindami savo pačių vaikystės patirtį mokykloje su savo vaiko patirtimi (net jeigu jis eina į Jūsų lankytą mokyklą, kurioje vis dar dirba tie patys, Jums pažįstami pedagogai). Jei Jums vaikystėje mokykla nepatiko, tai nebūtinai reiškia, kad nepatiks ir Jūsų vaikui bei atvirkščiai. Galite stipriai suklysti „permesdami“ savo vaikui sunkumus, kuriuos Jums patiems teko patirti vaikystėje. Jei Jums mokymasis buvo sunkus, alinantis ir nuobodus darbas, taip nebūtinai bus Jūsų vaikui. Nenuvertinkite savo vaiko galimybių sutarti su mokytojais ir mokyklos darbuotojais, kurių patys vaikystėje nemėgote.
 
Baigiamosios mintys
 
Atsiskyrimo nerimą, pradėjus lankyti mokyklą, patiria ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Jeigu Jūsų vaikas nelankė darželio arba ten praleisdavo ne visą dieną, pirmųjų mokslo metų pradžia reiškia tai, kad Jūs įgyjate daug daugiau laisvo laiko, nei anksčiau turėjote, su kuriuo ne visada aišku, ką daryti. Tokiu atveju rugsėjo pirmoji ne tik vaikams, bet ir Jums tampa naujų nuotykių pradžia. Laikykitės!